Regimantas Dima “Gyvenimo stebėtojo memuarai“

Interneto tautosaka tapę „užkietėjusio“ vilniečio pasakojimai apie anų ir šių laikų gyvenimą sostinėje, tuometinėje sovietų imperijoje ir posovietiniame plačiajame pasaulyje, su atitinkama leksika ir juokeliais, dažnai priverčiantys nusišypsoti, o kartais – net ir raitytis iš juoko. Iš pirmo žvilgsnio, regis, neišskirtinės istorijos, iš kurių rašytojas sugeba sukurti unikaliai patrauklius pasakojimus.

„Pasakotojas prasideda nuo matymo. Nemokantis matyti, nesugebantis pastebėti žmogus niekada ir nieko nepapasakos. Regimantas moka matyti. Atsiverskite ir patys įsitikinsite“, – apie šią knygą rašo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius Aurelijus Katkevičius.

Icon_downloadAtsisiųsti EPUB formatu (į išmanųjį telefoną, planšetę, kompiuterį etc.)

Icon_readPavartyti naršyklėje

Icon_read Skaityti “Google books“ svetainėje

Icon_read Atsisiųsti iš “Apple iTunes“

Komentarai
  1. Andrius parašė:

    geras 🙂

  2. Saulius parašė:

    Kadangi iki 18 metų gyvenau keturaukščiame daugiabutyje šalia Kalvarijų turgaus, tai leisiu sau apreikšti keletą pastebėjimų:

    1. Aikštelė prie Kolūkiečio viešbučio / bendrabučio yra skirta krepšiniui, o ne futbolui. Futbolą ant asfalto žaisdavome retai. Žiemą žaisdavome ledo ritulį. Apie bendrabučio dušus – tyriausia tiesa.
    2. Mergaitės, kurią draskė turgaus valkadavai vardas – Basia. Ji buvo iš kiemo, kuris ribojosi su darželiu į kurį ėjau.
    3. Apie čigonų lūšnas. Viena dar ir dabar stovi. O tais laikais į kiemą pažaisti atslinkdavo čigoniukas Alikas. Vėliau dingo. Matyt – emigravo į kokią Moldaviją.
    4. Iš kareivių iš už medinės tvarkos priešais turgų iškaulindavome ne tik gilzių, bet ženkliukų arba emblemų “piatlicoms“.
    5. Iš įdomesnių faktų – visai gilioje vaikystėje vasarą į Kalvarijų turgų atvažiuodavo žvėrynas ant ratų. Naktimis žvėrys gana klaikiai stūgaudavo.
    6. Šalia aprašytos kalvarijų gatvės fotoateljė dar buvo tiras, batų taisykla, o kitoje gatvės pusėje – kirpykla su tikru kirpėju-barzdaskučiu žydu. Kad būtų patogu kirpti – ant fotelio porankių dėdavo tokią lentą, ant lentos sodindavo mane ir kirpdavo “rėmeliu“. Gausiai purkšdavo odekolonu – mama nuo to tapdavo nelaiminga.
    7. Tada Eidukevičiaus (dabar Rinktinės) gatvė buvo grįsta akmenimis, apšvietimo stulpai buvo mediniai, o į tokias apverstas metalines lėkšteles (gaubtuvus) sukdavo paprastas kaitrines lemputes.

    Smagūs atsiminimai. Ačiū.

    • Vytautas parašė:

      Ačiū už knygą!
      Viena menka pastaba: knygos autorius ir knygos pavadinimas sukeisi vietomis (kalbu apie EPUB rinkmenos “Metadata“).

  3. […] Regimantas Dima “Gyvenimo stebėtojo memuarai” […]

  4. Regimantas parašė:

    Sauliau, neįtikėtinai tikslios detalės. Aiškiai tas pats kiemas.

  5. Saulius parašė:

    Na, nesu toks tikras, nes kieme Regimanto lyg ir nepamenu … o aš gyvenau viename iš 3 keturaukščių, kurie stovi lygiai per vidurį tarp Rinktinės ir Kalvarijų gatvės, o kiemas ir dabar ribojasi su vaikų darželiu.

  6. pa_radize parašė:

    Hm, įdomu, o čia tik man kai kurių LT raidžių vietoj- klaustukai?

  7. Lidija parašė:

    Puiku, perskaičiau vienu atsikvėpimu.

  8. Regimantas parašė:

    Tikrai turėjote, Lidija, uždusti.
    Kitą kartą atsargiau.

  9. Naujas vardas parašė:

    RECENZIJA: Linksmasis sovietmetis
    AUTORIUS: R.S.
    Sveikas, Gyvenimo stebėtojau,
    Esame beveik bendraamžiai. Tik mano sovietmečio dienos bėgo kitame Vilniaus rajone. Ir po truputį kitus plačiosios sovietinės tėvynės kraštus keliavau. Bet ne tai svarbu. Esu sužavėtas, kaip tiksliai savo memuaruose perteikei tuometines nuotaikas. Tiksliau, tas nuotaikas, kurios apima prisiminus tuometines nuotaikas. Vėlesnėje, postsovietinėje epochoje jau pasukome skirtingais keliais, bet Tavo pasakojimai apie pirmuosius postsovietijos verslus irgi labai įtikinami, tarsi pats būčiau juose dalyvavęs.
    Bet kas gi darosi su tais šviesiais ir linksmais sovietinės jaunystės prisiminimais? Kodėl iš sovietmečio laikų išliko pasąmonėse kažkas pozityvaus? Gal esame taip paveikti sovietinės ideologijos ir propagandos, kad dabar tik patys sau vaidiname laisvus ir nepriklausomus? Juk turėtume verkti ir raudoti, kaip buvo blogai, niūru, baisu…
    O buvo linksma. Yra nemažai žmonių, kuriuos labiausiai veža daryti tai, kas uždrausta, o uždrausta gi buvo oi kiek daug. Negalvojome tuomet apie asmens, tautos, žodžio laisvę, tiesiog buvo smagu laviruoti tarp tų draudimų ir įžvelgti tuometinės Sistemos kvailystes, net nesuvokiant, kad jos sisteminės. Tiesiog pats gyvenimas atrodė juokingas. Tėvų politiniai anekdotai apie Brežnevą buvo juokingi todėl, kad pats Brežnevas buvo juokingas, o ne dėl to, kad vaikams ir paaugliams atskleisdavo sovietinės sistemos supuvimą (kita vertus, labai reprezentatyviai papuvusi buvo ir ta anekdotų persona). Aišku, gali nesutikti su manimi, gal tik man vienam taip atrodo.
    Stebiuosi, kaip lengvai, sklandžiai ir su subtilia ironija pasakoji savo prisiminimus, kaip atrandi puikias istorijas iš pirmo žvilgsnio visai kasdienėse situacijose. Memuarų žanro anksčiau niekada nemėgau, bet dėl Tavo kaltės situacija gali pasikeisti. Jei būtų mano galioje skirti lietuviškos metų knygos apdovanojimą – žinau, kam jį skirčiau. Gal Tavo memuaruose ir nėra ypatingų literatūrinių „fintų“, bet taip smagiai jau seniai neskaičiau nei vienos lietuviškos knygos.
    Ne, vis dėlto į linksmąjį sovietmetį grįžti nenorėčiau. Bet… žvelgdamas į dabartinį jaunimėlį, studentus, moksleivius, galų gale į savo atžalas, pagalvoju, kad gal ir neblogai buvo augti terpėje, kai buvo bent prieš ką protestuoti, nors ir nesąmoningai. Nes dabarties jaunajai generacijai belieka protestuoti prieš mus ir ieškoti savęs visokiuose budizmuose ar londonuose.

    BALSUOK UŽ ŠIĄ RECENZIJĄ: https://naujasvardas.wordpress.com/recenzijos/

    • 2 R.S. parašė:

      Matyt linksmumo iš jaunystės neišmesi, net jei ji buvo sovietinė. Tik dabartinės putlerio krizės kontekste sovietinės nostalgijos gaidelė skamba nelabai skaniai

      • Naujas vardas parašė:

        Recenzijoje aiškiai pasakyta: “Ne, vis dėlto į linksmąjį sovietmetį grįžti nenorėčiau“. Nederėtų recenzijos traktuoti kaip nostalgijos sovietmečiui.

  10. troy parašė:

    Gerai jau, gerai, kas ten mumi kaltina del sovietu meiles. Ten mano jaunos dienos, o ne sovietai.

  11. Naujas vardas parašė:

    RECENZIJA: „Man jau per dvidešimt metų ir recenzijas galiu rašyti visiškai oficialiai.“ – perfrazuojant Gyvenimo Stebėtoją
    AUTORĖ: Unė Kaunaitė

    Regimantas Dima/Troy/Gyvenimo Stebėtojas – ne visai jaunas ir net ne visai debiutuojantis, ir gal ne visai rašytojas, bet tikrai išskirtinis Stebėtojas, nusprendęs savo blogo įrašus sutalpinti į vieną knygą. Norisi šią knygą lyginti su neseniai perskaityta „Anarchy in UKR“, nors palyginimas autoriui gėdos neturėtų padaryti, juk S. Žadanas laikomas „viena ryškiausių jaunosios ukrainiečių literatūros asmenybių“. Ir taip supuolė skaityti tokias panašias knygas – abi eseistinės, abi apie post-sovietines šalis, abiejose gausu prisiminimų ir taiklių šiandieninio gyvenimo realijų.

    Žinoma, žodžio raiška šios knygos skiriasi kaip diena ir naktis – priešingai nei Žadanas, Gyvenimo Stebėtojas nežaidžia su stiliumi: kalba paprastai, nedaugiažodžiaudamas ir nevilkdamas į įmantrius apvalkalus, viską vertindamas su humoru, o ne romantiška lyrika. Kartais gal to meninio polėkio ir pasigesti, bet atsveria kiti dalykai, kuriais ši knyga patraukia labiau – tuo, kad apie Lietuvą, labiau pažįstama ir kitu kampu.

    Knygos įrašai kupini ironijos – ir sau, ir kitiems. Autorius galėtų save vadinti antropologu – jis pastebi mažas detales, išskiria jas iš visumos ir jomis pasako daug daugiau, nei matytum plika akimi. Be galo taikliai ir šmaikščiai. Kai dabar kas pamąsto, kokie dalykai liks po šimto metų iš mūsų informacija perpildytos eros, norėtųsi tikėti, kad tokie įrašai ir liks – nes jie iš tiesų perteikia kasdienį gyvenimą. Su prieskoniu.

    Tarkime, autorius pasakoja apie savo tėvą, kuris iš gamyklos sovietmečiu dailiai išsinešė atliekamus ypač lengvo titano gabalėlius, skirtus kažkokiai kosminei programai, ir vėliau iš jų pasidarė kastuvėlius. „Kokioje kitoje visuomeninėje sistemoje paprastas gėlininkas žemėje galėjo kapstytis su kosminiais kastuvėliais?(61p)“ Ir tas klausimas duria tiesiai į sovietinio gyvenimo širdį, atspindėdamas visas girdėtas ir negirdėtas istorijas apie iš gamyklų tempiamas gėrybes…
    Kai kurie vaizdeliai prajuokindavo iki ašarų, taip, kad tekdavo ir aplinkiniams garsiai skaityti. Pacituosiu du, pačius trumpiausius. Jie gal nėra patys „kultūriškiausi“ ar dar kokie -iausi, bet jie tokie taiklūs, kad privertė mane juoktis balsu. Beje, Balkanų moteris ir mažė – Gyvenimo Stebėtojo šeimos dalys.

    ZUOKAI, TAU KAPIEC
    Balkanų moteris gavo abiejų mūsų butų vasario mėnesio šildymo sąskaitas. Ilgai negalėjo prašnekėti. Po to pasakė:
    – Tu vyras ar ne vyras, padaryk ką nors tam Zuokui.
    Ką gi, Zuokai, ruoškis…

    MAŽĖ KALBA
    Kartais susirūpinu mažės kultūriniu lygiu. Vakar tas susirūpinimas mane vėl ištiko ir sakau mažei:
    – Gal knygutę paskaitom. Va „Liūtas karalius“.
    Mažė linkteli:
    – Gerai. Tik tyliai skaityk. Aš filmuką žiūriu.

    Ai, ir dar tas Leninas… „Leninas, stovintis Lukiškių aikštėje, ranka rodė kryptį į šviesų rytojų ir „Tauro ragą“ (147p)“ (čia toks legendinis alaus restoranas). Ir kitas įrašas, pavadinimu „Kai kurios Iljičiaus dalys yra gyvos“: „Aš mačiau Vladimirą Iljičių. Tą patį Uljanovą Leniną (161p).“ Žadanas savo knygoje irgi su Leninu pasikalba, ir už liudininką pasikviečia. Perskaičius dvi tokias memuarų knygas gali geriau suprasti, koks simbolis tai buvo sovietmečiu – keliantis ironiją, bet vis dėlto įaugęs į žmones. Jei dabar manoji karta tinkasi „prie Kudirkos“, tai anksčiau lygiai tokia miesto – ir gyvenimo – dalis buvo Leninas. Ir čia mano mintys vėl grįžta prie Lukiškių aikštės pertvarkymo projekto. Gali tas skulptūras iškelti, bet jos lieka. Juk jos net didžiausią alaus barą Europoje parodydavo ranka.

    Ir visos kelionės po Kaukazą, Rusiją… mano kartai tai egzotika. Pasiekiama, bet sunkiai. Mes galim skraidyti kelis kartus per metus į Didžiąją Britaniją ir tuo net nepasigirsi… O štai Armėnija! Net Baltarusija, kur senąsias lietuvių žemes mielai aplankyčiau – ir ta kaip už geležinės uždangos, jau nekalbu apie tolimesnes šalis. Toks keistas pasaulio persidalijimas.

    „Vis labiau tolsta tas laikas, kai buvau jaunas. Nesmagiai taip jis sutapo su sovietika, bet, kita vertus, retas turi tokį viską apimantį patyrimą: pionieriaus kaklaraištis ir Laisvės statula Niujorke gyvai. Tai aš, jei kas nesuprato.“

    Žodžiu, pats smagiausias dalykas – kad TAI yra užrašoma. Susidariau įspūdį, kad mano tėvų karta jaučiasi dar per jauna, kad imtų pasakoti istorijas apie savo jaunystę – pasakoja seneliai, ne tėvai, šie dar gyvena. Dar kartais jiems atrodo, kad bambukams (dar vadinamiems Youtubo ir Facebuko kartai) neįdomu. Trečiais kartais nusprendžia, kad tai įvyko taip neseniai, kad visi viską žino. Panašiai jautiesi klausydamasis apie Baltijos kelią, kuris tau – utopija, istorijos vadovėlio nuotraukos ir dokumentinių filmų kadrai, o vyresniems – tai, kur visi dalyvavo ir dar niekam apie tai nereikia pasakoti.

    Tik jie visais tais atvejais klysta – nes mums įdomu, ir mums ten viskas – egzotika. Gyvenimo Stebėtojas rašė, kad kažkuriam skaitytojui antroji pusė pabodo. Turbūt tas skaitytojas pats viską pragyvenęs, ir jam sovietika pažįstama geriau už dabartį. O man buvo be galo įdomu skaityti apie Vilnių, apie tai, kiek anksčiau kino teatrų buvo (kaip man norėtųsi, kad vietoj Zuikienės Benettono ten vis dar būtų man nematytas „Vilnius“!) ar kur per Nerį keltai plaukiodavo (dabar tai sėkmingai Tapinas pritaiko fantastinėse knygose ir jaunoji karta priskiria išmoningiems fantazijos vaisiams…). Ypač, kai autorius, rodos, per gyvenimą dirbęs visus įmanomus darbus ir visko daug matęs. Kartais net sudvejoji, kur dar tiesa, o kur jau prasideda labai reali kūryba. Bet tai tik prideda šarmo – juk tikras gyvenimas visada neįtikinamesnis už fantazijas.

    Tik pradėjusi skaityti užsimanydavau datų – kai jau tikroji dokumentika pagaudavo, kad Facebuko karta galėtų susigaudyti, apie kurį amžių kalbam. Paskui, su kiekvienu puslapiu vis labiau pažįstant autorių, lyg ir dingo tas noras, pats be vargo galėjai atspėti bent penkmetį. Retkarčiais kiek erzino stereotipiški juokai apie vyrus ir moteris… O manoji nepakenčiama vidinė filologė kartais užsimanydavo geriau suredaguoto teksto – kad būtų sklandžiau ar labiau „prie meno“.

    Aišku, kaip ir visose eseistinėse knygose, vieni įrašai stipresni, kiti kiek nublanksta. Gal tam ir nublanksta, kad tarp jų sužibėtų kiti. Smagiausia, kai padėjus knygą į šalį žinai, kad ji nesibaigia. Gali atsidaryti Gyvenimo Stebėtojo blogą ir skaitinėti toliau. Nors būtų įdomu, jei Gyvenimo Stebėtojas pabandytų sudėlioti popierinę knygą – nebūtinai iš jau esančių įrašų, ar bent juos papildydamas, sudarydamas išbaigtesnę knygos formą. Potencialas ten yra ir labai rimtai knygai. Bet ką aš čia daugiažodžiauju – atsisiųskit ir skaitykit.

    ĮVERTINIMAS: 8+/10.
    REKOMENDACIJA: eseistikos mėgėjams, besidomintiems istorija, norintiems prisiminti jaunystę ir Nepriklausomybės kartos atstovams, kad geriau suprastų, kaip viskas pasikeitė. Ir dar humoro mėgėjams – bent kelios gero juoko dozės garantuotos.
    Recenzuojama knyga: Regimantas Dima “Gyvenimo stebėtojo memuarai”

    BALSUOK UŽ ŠIĄ RECENZIJĄ: https://naujasvardas.wordpress.com/recenzijos/

  12. […] ten kažkaip žuvėdras gaudė, ir kažkoks netikėtumas juos ten netragiškas ištiko. Čia priėjo Gyvenimo stebėtojas (reklaminis intarpas: leidykla Naujas vardas. imkit jąją ir skaitykit beigi piratais […]

  13. […] Regimantas Dima “Gyvenimo stebėtojo memuarai” […]

Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s