Literatūra ir menas
Eglė Mingėlienė “Snygis drugio vyzdy“ (poezija)
Šiuolaikinė Salomėja Nėris su savo meilės lyrika, marčėniška ritmika ir švelniai gedgaudiškais pasažais.
Balys Bukelis
Nuo autorės:
“Kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suvokiu, kad gyvenimas gražus, svaigus ir ak — toks trumpas, kad nebelieka nieko kito, tik jį mylėti. Tą ir darau. Kasdien. Dalindamasi atradimo džiaugsmu su tais, kurie irgi ieško. Kažko, ko galbūt net nėra. Kažko, kas trapu, tyra ir stebuklinga lyg tekančios saulės nutviekstas drugio sparnas. Nes nežinau didesnio stebuklo už galimybę būti, mylėti ir pažinti.“
Atsisiųsti EPUB formatu (į išmanųjį telefoną, planšetę, kompiuterį etc.)
Skaityti naršyklėje
Atsisiųsti iš “Apple iTunes“Komentarai
Elektroninė leidykla „Naujas vardas“ 
RECENZIJA: Suvarstyk mano sielą kaip batus
AUTORIUS: torr
Prieš keletą savaičių keliavau darbo reikalais į vieną Lietuvos užkampį ir automobilyje įsijungiau „Scorpions“ baladžių rinkinuką. Nedaug tepaklausiau, po penktos ar šeštos baladės – „Daddy‘s Girl“ -išjungiau. Pabodo.
Po kelių dienų pabudau iš ryto su skambesiu ausyse „Sweet little child / You know nothing / About a cold world outside…“ Po kelių dienų vėl pasikartojo tas pat. Sutrikimas? Liga? Ar ženklas, kad pasąmonei ši daina reikšmingesnė, nei sąmonei?
Bet čia apie „Scorpions“ ir baigiu. Kitas leitmotyvas, vis grįžtantis ir grįžtantis į galvą – „Suvarstyk mano sielą kaip batus…“. Skaičiau praeitą birželį, Palangoje, per „iPad“. Norėjosi kažko, kas nedisonuotų su vėju, jūra, kopomis ir kitais gražiais galingais masyvais (tikrai ne detektyvo ar verslo bestselerio). Prieš tai senokai nebuvau skaitęs poezijos, o atsivertęs šią knygelę nenusivyliau.
Aistra. Tokia pati stichija ekrane, kaip ir jūra prie kojų (va kaip poetiškai pasakiau!). Nedaug prisimenu apie poetines figūras, formules ir panašius dalykus, bet kaip sklandžiai susiskaitė ir kokie stiprūs jausmai jaučiasi. Kaip sakoma – jėga trykšta. Dėl sklandumo – manau, čia eilėdara tokia, kad galėtum repuoti tokius eilėraščius ir niekur liežuvis neužkliūtų, eilutė tarsi traukia po savęs kitą eilutę, žodis traukia žodį. Teisingai įvardinta knygos aprašyme – šiuolaikinė Salomėja Nėris su savo meilės lyrika (dėl marčėniškos ritmikos iš švelniai gedgaudiškų pasažų nesu kompetentingas vertinti).
Na aišku kad pagūglinau, kas gi tokia Eglė Mingėlienė. Randu ją Širvintų rajono švietimo centre, suprantu, kad mokytoja, gal net direktoriaus pavaduotoja. Net neįsivaizduoju, tiesą sakant, kaip klostosi Autorės kasdienybė, kaip ji rašo eilėraščius, kodėl rašo, kam juo skiria. Dar prisimenu, kad Autorius ir eilėraščių Herojus nėra vienas ir tas pats, bet vis tiek įdomu…
Truputį nuklydau. Grįžtu. Noriu pasakyti, kad iš tos poezijos, kuri vienu ar kitu būdu pasiekia mane, ši knyga labai išsiskiria. Šiuolaikinė lietuvių poezija man atrodo tokia racionali, labiau išgalvota nei išjausta. Visur naujų formų, prasmių, reikšmių, sąskambių ieškojimai – nežinau, gal dabar skaitytojai tokius eilėraščius labiausiai skaito. O man asmeniškai labiau patinka šitaip:
„aš ir vėl tau kalbu apie nieką lyg mėtyčiau pėdas
užsitęsus medžioklei pristigusi lašo drąsos
žodžiais žaizdą išdegint ir leisti užgydyti vėjui
kaip nulaižo rankas šeimininkui paklūstantis šuo
liepsnos ilgesio laižo ledėjantį sielos šermukšnį
susitraukusį nuoskaudų rūban skaidrioj vienumoj
prie nakties veidu plyštančiu bando laukimas priglusti
kad atrastų iš naujo tave balto ryto šviesoj“
BALSUOK UŽ ŠIĄ RECENZIJĄ: https://naujasvardas.wordpress.com/recenzijos/
Ačiū:)