Dangus strazdui: temos tos pačios, tik vardas naujas

Recenzija Dovio Pa romanui “Dangus strazdui“

Jaunystė, meilė, aistra, pavydas, nusivylimas, kančia dėl prarastos meilės, vienatvė, naujų emocinių patirčių ieškojimas, tėvų ir vaikų konfliktiškas bendravimas, asmenybės ir gyvenimo prasmės apmąstymai – tai tipiškos literatūrinės temos, savitai gvildenamos skirtingų šalių ir epochų literatūros kūrėjų knygose. Savo romane „Dangus strazdui“ minėtas temas atveria ir Dovis Pa. Jo knygą galima vadinti autobiografiniu ar meilės romanu.

Jei knygoje nebūtų nurodyta veikėjų, tarp kurių skleidžiasi draugystė ir meilė, lyties ir vardų, knygą vadinčiau tipiška, faktografine šiuolaikinių jaunuolių kasdienybės registracija, pagražinta sentimentaliais herojaus išgyvenimais. Tačiau romanas intriguoja tuo, kad jame aprašoma meilė tarp vyrų, vyrų intymus bendravimas, apie kurį literatūros klasika išugdytas lietuvių skaitytojas galėjo tik nutuokti, todėl knygą galima vadinti ir gėjų romanu.

Gėjų ir lesbiečių literatūroje svarbią vietą užima erotika, nes erotinės scenos yra iššūkis tradicinei, konformistinei visuomenei, kuri gyvena dvigubą, veidmainišką gyvenimą, prieš kurį maištauja ir romano pagrindinis veikėjas Paulius. Dovis Pa savo tekste yra santūriai atviras. Jutiminę ir emocinę herojaus išpažintį autorius perteikia gamtos vaizdais ar mitų, pasakų motyvais. Šis lietuviškasis santūrumas ir dievo pagalbos ieškojimas kriziniais gyvenimo momentais kausto knygos tekstą ir autoriaus jausmų raišką. Tradicinę lietuvišką visuomenę būtina sukrėsti ar priblokšti atvira ir gilia žmogaus kančia, giliu skausmu, neišbrendamais pasąmonės klystkeliais, o ne vėmalais nuo degtinės ir smarve nuo rūkalų.

Dovio Pa tekstas yra labai „teisingas“, nes autorius pateikia visas tiesas apie lytinių mažumų diskriminaciją tradicinėje patriarchalinėje visuomenėje, apie slepiamą nuo visuomenės vyrų bendrą gyvenimą, jų kasdienybę, fizinius santykius, įsimylėjėlių jausmų pobūdį ir kaitą. Ieško atsakymo, kas yra meilė – savęs praradimas dėl kito, ar atsakingumas už kitą, reikalingumas kitam.

Romanas yra „tvarkingai schemiškas“, nes jame sudėta daug minčių klišių, iš kurių jaunam rašytojui reikėtų vaduotis. Be abejonės, kad „gyvenimas yra spektaklis“, kad „vienatvė – kančia ir geriausia draugė“, kad „po nakties išaušta rytas“ , kad kapitalizmas yra vartotojiškas, kad „būti vaiku – gera, nes gali būti nerūpestingas“, tačiau šias žinomas „tiesas“ reikėtų perteikti tokiu būdu, kad tekstas taptų „doviškas“ – vienintelis, nepakartojamas, nuspalvintas autoriaus asmenybės kančia, o ne banaloka kraujuojančios širdies metafora.

Dovis Pa rado savo kūrybos temą, tačiau dar nesurado savito raiškos būdo, kuris yra reikalingas tam, kad priverstų dogmatiško mąstymo skaitytoją praregėti, kad įtikintų jį, jog žmogaus jausmai, skausmas, neviltis ir džiaugsmas nėra skirstomi pagal lytis. Kad visi žmonės yra žmonės, nes patiria tuos pačius jausmus ir tą pačią vidinę mąstymo kančią. Skiriasi tik jų išgyvenimų gelmė, nes skiriasi individų asmenybės kokybė. Arba individai nesukuria savęs kaip asmenybės, todėl gyvena „kaip visi“, kaip romano herojus Paulius, turintis pretenzijų būti kitoks.

Linkiu pradedančiajam rašytojui ne tik „daužyti indus į sieną“ (tai – scena iš romano), bet griauti banalybės sienas ir parengti lietuvių literatūroje erdvę „vyrų romanui“, „gėjų poezijai ir prozai“, nes Lietuva jau vaduojasi iš religinio fundamentalizmo ir tradicinio, dogmatiškojo mąstymo.

Marija Aušrinė Pavilionienė

Komentuokite

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s